Panikos priepuolis
Organizuotiems turistams neblogai pažįstami civilizuoti Indijos kampeliai. Tačiau į Varanasį ekskursiniai autobusai užsuka retai, mat vos kelioms valandoms atvykęs žmogus šiuo miestu greičiausiai pasibaisės.
Varanasis „neatsirakina“ per dieną. Turistas pamatys purvą, šiukšlynus, jį šokiruos gatvėmis lakstančios kiaulės, karvės, ožkos, šunys, kupranugariai, net drambliai, šiaušis plaukai bandant pereiti į kitą gatvės pusę, nes automobiliai juda be jokios tvarkos. Po valandėlės norėsis bėgti velniop iš to smirdančio miesto su keturiais milijonais gyventojų ir apgavikais prekeiviais, įkyriai tampančiais už skvernų, siūlančiais suvenyrų, betelio riešutų, marihuanos, opiumo ar hašišo, klausinėjančiais „Are you happy?“, kas reiškia ne ką kitą, kaip „duok pinigų“.
Tvarkingą turistą ištiks panikos priepuolis, bet jei jau atsidūrėte Varanasyje, neskubėkite sprukti. Ramiai pasivaikščiokite gatvėmis, o apsipratę išgerkite arbatos ant Gango kranto...
Krištolinio vandens purslai
Daugelis įsivaizduoja Gangą kaip pridergtą nešvarią upę. Iš tiesų ji ne tokia baisi. Aukštupyje Gangas – sraunus upeliukas, primenantis Norvegijos krioklį, ištekančio iš ledynų. Aukštupyje stovi ir pirmoji šventykla, aplinkui plevena žvakelių liepsnos.
Leidžiantis žemyn upė jau kitokia, nes pakrantėse įsikūrę miestai. Ties Varanasiu Gangas platus, murzinesnis. Krantus nutūpę pesliai laukia grobio, čia pat mėtosi vandens nugludintos kaukolės. Bet mirusiųjų palaikai neplaukia srautais, kaip kartais įsivaizduojama. Tik labai retai pamatysi mažytį ryšulį – į spalvingą audinį susuktą kūdikio lavonėlį. Kūdikiai nedeginami, nes yra nekalti. Neatiduodamos laužo liepsnoms ir nėščios moterys, aukšto luomo dvasininkai, asketai vienuoliai, nuodėmes išpirkę maldomis. Nevalia deginti sirgusių cholera, raupais, raupsais ar mirusių nuo gyvatės įkandimo. Visi kiti atsiduria liepsnose. Tik kartais sudega ne visiškai, nes malkos brangios...
Žmogystos iš anapus
Saulei tekant pažadina mantros, nepaprastai mielos ausiai, sklindančios iš daugybės šventyklų, o jų ten keli tūkstančiai: ir didžiulės, kaip Auksinė ar Žynių šulinio šventykla, ir mažytės, priklausančios vienai šeimai. Prie Gango renkasi skalbėjos, upėje ima šokinėti delfinai. Staiga neaiškios kilmės statiniuose pradeda vertis kažkokios angos. Ten, kur ką tik buvo siena, prasižioja kiaurymės, iš kurių ima lįsti nenusakomos išvaizdos žmogystos – nuogos, išsišovusiais kaulais. Jos leidžiasi prie Gango iš lėto it iš kapų pakilusios šmėklos, nebeturinčios kontakto su žeme, visiškai nereaguojančios į aplinką. Žmogystos subrenda į vandenį, valandą gieda mantras, paskui vėl dingsta skylėse – iki kito ryto.
Tuo metu Varanasyje prasideda įprastas didmiesčio gyvenimas. Indija – konservatyvi šalis, tačiau toli gražu ne atsilikusi. Savo technologijomis ji keliskart lenkia Lietuvą. Indai skraido į kosmosą, yra lyderiai programavimo srityje, patyrę onkologinių ligų gydymo specialistai. Patys gaminasi ir sunkvežimius, ir automobilius. Tiesa, Bengalijos džiunglėse tigrai kasmet suėda vieną kitą žmogų, o mirus vyrui žmona savo noru keliauja ant laužo. Tačiau pėsčiųjų rikšų pamatysi tik Kalkutoje ir dar keliose vietos, nes tai uždrausta. Varanasis – stambus šilko gamybos centras. Manufaktūros čia kone ant kiekvieno kampo, o šilko audiniai gana nebrangūs.
Užuojauta vakariečiams
Šveicarų psichologas Karlas Gustavas Jungas yra sakęs, kad didžiausia problema Vakarų Europoje – tai, kad buvo sunaikintas mitas. Sunaikinimas atėmė prasmės pojūtį ir tapo neurozių priežastimi. O indai savo mito nesunaikino, todėl jiems nekyla klausimų apie gyvenimo prasmę. Jie ją žino. Kiekvieno indo siekis – atsikratyti karmos skolų. Visa kita – tik smulkmenos. Štai prie upės sėdi du seniai. Vienas susvyruoja ir nuvirsta ant smėlio. Jis miršta. Tačiau antrasis – nė krust. Krikščionį ištiktų šokas, tą antrąjį senį kaip mat išvadintų abejingu. O indas... Žmogus miršta? Nieko nepadarysi... Tokia jo karma...
Gatvėje kažkoks beprotis susibūrusiems žiopliams šūkčioja savo tiesas. Pas mus toks kaip mat atsidurtų psichiatrinėje ligoninėje, tačiau Indijoje tu gali būti visoks. Niekas nedėlioja žmonių į lentynėles, neskirsto į gerus ar blogus. Nes gal tai visai ne pamišėlis, o šventasis? Arba net dievo Šivos reinkarnacija...
Psichinė indų sveikata nepalyginamai geresnė nei mūsų. Indai net juokauja, kad jų šalis pamažu tampa Vakarų Europos psichoneurologiniu dispanseriu. Pametę gyvenimo prasmę vakariečiai veržiasi į tenykščius vienuolynus, į jogos centrus. Ir iš tiesų randa atgaivą. Išminčiams, sėdintiems ant Gango kranto, mes atrodom apgailėtinai. Saviškius jie gali pavaryti šalin, o į vakarietį žiūri kaip į pagalbos reikalaujantį ligonį, visiškai save suniokojusį ir pamiršusį dvasingumą. Todėl ir puola teikti pirmąją pagalbą. Jogos centrų Indijoje begalė.
Gango laužai
Medinėse laidojimo reikmenų parduotuvėlės lentynose akį traukia plonyčiai raudonai geltoni audiniai, kvepiantys milteliai, žvakės, malkų ryšulėliai. Laidotuvių procesija ką tik išėjo iš šventyklos, į kurią per apeigas turistai neįleidžiami – nevalia trukdyti. Bet jei atšuoliuoja karvių banda ir įsiveržusi į šventyklą susikimba ragais ar net ima poruotis, dėl to niekas nepyksta. Gyvuliai nepiktai išvejami, o pasimeldę ir pabarškinę skambaliukais artimieji sparčiu žingsniu nuneša mirusįjį prie Gango. Pakeliui stabteli prie laidojimo reikmenų parduotuvės. Už malkas, degtukus, darbininkų paslaugas ir smilkalus atseikėjusi pardavėjui 950 rupijų (apie 16 eurų), giedanti žmonių grupelė pasuka link Manikarnika ghato – paskutinės stotelės į Nirvaną.
Ant šunų ir karvių išmatomis, kaulais ir audinių skiautelėmis nusėto kranto rūkydami plepa ugnies pardavėjai. 150 rupijų už jų darbą ir dar viena rupija laimei – tiek atsieis laužas. Pigiau į Nirvaną nenukeliausi.
Moters lavonas – auksu spindintis ryšulys – dedamas ant malkų krūvos. Į raudoną gedulo drabužį įsisupęs vyriausiasis sūnus įteikia ugnies kūrėjui pluoštelį šieno ir smilkstantį angliuką. Tada penkis kartus apeina laužą priešais laikrodžio rodyklę, penkis kartus šieno ryšulėliu paliečia mirusiosios galvą. Artimieji be liūdesio stebi, kaip liepsnos ima glostyti negyvą kūną. Jis sudegs maždaug per tris valandas. Su prastesne karma pleškės ilgiau, storulius ugnis praris greitai.
Vėlai naktį darbininkai sušluoja pelenus. Tarp laužų – o jų čia nuolat liepsnoja ne vienas – slankioja karvės, ieškodamos ėdesio – gyvų gėlių girliandų. Darbininkai supila pelenus į kibirą ir keliauja prie vandens. Ten pelenai kruopščiai išplaunami, išrankiojami apanglėję kaulai, apyrankės, auskarai, žiedai ir žiedeliai. Papuošalai netrukus atsidurs ugnies pardavėjų karaliaus rankose, bus išlydyti ir paversti suvenyrais – miniatiūriniais neštuvėliais.
Beveik kaip namie
Varanasyje įpranti gyventi ne protu ir logika, o klausytis širdies. Vokiečiui sunkiau adaptuotis dėl netvarkos, antisanitarinių sąlygų, o lietuvis greitai apsipranta. Lietuviui, ypač braidžiusiam po tvartą, Varanasis primena didelį kaimą.
Varanasio kavinukėje gali nugirsti įvairių pokalbių. Prie vieno stalelio emancipuota vakarietė kalbasi su amerikiečiu, abejingai rūkančiu cigarą. Sėdi jis it karalius, savimi pasitikintis, viską galintis nusipirkti už pinigus. „Tu – amerikietis, tu negali suprasti Indijos“, – sako jam moteris. „Tikrai? Kodėl?“ – nustemba šis. „Nes esi materialistas! Tau rūpi tik pinigai. Ir aš, kai pirmą sykį atvažiavau į Indiją, buvau lygiai kaip tu. Galvojau, numirsiu tame šiukšlyne ir smarvėje, nesugebėsiu iš oro uosto pasiekti viešbučio. Bet kreipiausi pagalbos į Indijos dievus – ir jie mane išgirdo. Aš įsimylėjau dievą Ganešą, dabar jis pasitinka mane oro uoste, palydi iki pat viešbučio...“ „Taip, taip... – išpučia dūmus amerikietis. – Iš tiesų puiku, kai oro uoste tave kas nors pasitinka...“
